Vasariškai dviguboje „Artumoje“, darant pertrauką kelionėje per Dekalogą, skaitytojai kviečiami į dvigubos meilės nuotykį – su Dievu ir artimu – pagal Didįjį įsakymą; bet ir su nuostaba: ar įmanoma įsakyti mylėti? Tad kam iš tiesų esame kviečiami šiuo ypatingu Dievo įsakymu? Ar meilė Dievui baigiasi artimo meile? Ar galima mylėti artimą nemylint Dievo? Ką – artimą ar Dievą – mylėti kaip save, o ką – labiau už save? Kita vertus, kas pamokė meilės iki galo?..

Meilę bylojanti Šventoji Šeima (iš lietuviško bažnytinio meno nuostabaus lobyno) žurnalo viršelyje primena, kad išgyvename Šeimos metus. Sykiu skaitytojus pasitinka ir tikras meilės laiškas, kurį jiems parašė apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Pedro López Quintana, minėdamas šeimą, kur „gimsta, auga ir skleidžiasi iš Dievo gautoji meilė“, ir atsakydamas į klausimą nusiviliantiems meile – kas iš tiesų duoda žmogui „absoliutų tikrumą, kad meilė yra reali“.

„Meilė neatėjo savaime ar natūraliai į žmonijos istoriją“ – teigiama vienoje „Artumos“ publikacijų, o kitoje klausiama: „Kas gi čia toks drąsus taip siūlyti savo meilę?“ „Taip, tai Kristus!“ – rašo ilgametis redakcijos bendradarbis kunigas marijonas Kęstutis Brilius, pabrėždamas: „Ir tai sakau besąlygiškai visų mūsų skaudulių ir silpnybių akivaizdoje.“

Kad kalba apie meilę nevirstų „skambančiu variu ar žvangančiais cimbolais“ (plg. šv. Pauliaus Himną meilei), vasaros numeryje daug rašoma apie žmones, kurie sugeba nei daug, nei mažai – tiesiog mylėti. Pristatomas „meilės jūra“ vadintas tėvas jėzuitas Pranciškus Masilionis SJ. Dalijamasi, kokia meilė atrodo šiandien, po 35 santuokinio gyvenimo metų. Kalbamasi su sunkią negalią turinčių dviejų brolių šeimomis, kurioms priimti meilės iššūkį, iš šalies žvelgiant, reikėjo ypatingos drąsos, o kaip tai regisi „iš vidaus“?

Apie nuostabią ir visai įmanomą jauną žmogų keičiančią mokytojo bei mokinių draugystę gyvai liudija pokalbis su muzikuojančiu Babtų jaunimu ir jų lyderiu – tikybos mokytoju Mantvydu. Ar įmanoma lygiai taip pat tėviškai mylėti neįgalų, įsivaikintą mažylį ir jo netekus gedėti tarsi mylimiausio savo vaiko – atskleidžia jaudinanti „Arkos“ bendruomenės žmonių istorija. O kaip gyvena ir apie ką svajoja tie šalia mūsų, kurių niekas šioje žemėje taip ir nepamilo... praskleidžia itin jautrus pokalbis su bename Solveiga.

O gal verta daugiau ir save mylėti? Skaitykime psichologės Zitos pastabas apie „sveiką egoizmą“ bei dėkokime už meilę! Ir dar – atsiliepkime, komentuokime, parašykime redakcijai apie tai, kas patrauks žvilgsnį vasaros numeryje. Jame, be kita, rasite ir skaitytojų gyvus komentarus apie tai, ar verta „žaisti namus“ gyvenant kartu iki santuokos – tai reakcijos į birželį skelbtąjį Artūro Lukaševičiaus straipsnį.

Atsisveikindami „vasaros linksmybėms“, kaip prieš 300 metų sakė šioje „Artumoje“ taip pat minimas Tolminkiemio klebonas Kristijonas Donelaitis (parapijiečius, beje, mylėjęs itin reiklia meile), skelbiame ir didžiųjų atlaidų programas, kuriuose juk irgi galima išgyventi Didįjį Dievo įsakymą mums, meilės bendruomenei – Bažnyčiai.

Susitikime „Artumoje“, atlaiduose ar kitur, džiaugdamiesi vasara ir mylėdami Dievą bei artimą!

Dalė GUDŽINSKIENĖ